Susisiekime

Temos pasirinkimą nulėmė pastarąjį dešimtmetį stebimi spartūs, masiniu reiškiniu tampantys individualių gyvenamųjų namų architektūros pokyčiai Žemaitijos miestų, miestelių gyvenamuosiuose kvartaluose bei kaimo vietovių peizaže. Akivaizdu, kad senieji, iki karo pastatytieji namai, nyksta, tarybinio lakotarpio, pastatytieji pagal kartotinius projektus, masiškai rekonstruojami, o nauji namai statomi pagal individualius, nelygiavertės apimties ir architektūrinės išraiškos projektus. Nors pagal galiojančius teisės aktus mažaaukščiai gyvenamieji namai nelaikomi „visuomenei svarbiais“, dėl didelio kiekio ir koncentracijos tokių pastatų architektūra tiesiogiai įtakoja gyvenamosios aplinkos kokybę, fomuoja miestų, miestelių ir gyvenviečių įvaizdį.

Tyrimo tikslas- užfiksuoti ir patyrinėti gyvenamųjų namų architektūros pokyčius per ornamentinę puošybą. Darbas vykdytas trijuose istoriniuose Šiaurės Vakarų Žemaitijos miesteliuose, t.y. Salantai, Seda ir Alsėdžiai. Tyrimo metu surinkta ir susisteminta fotomedžiaga apie 2019-aisiais metais egzistuojančią medinę ornamentinę namų bei sodybų puošybą, atlikta kiekybinė ir kokybinė puošybos situacijos analizė. Kokybės įvertinimui pasitelkti tokie kriterijai kaip puošybos elementų proporcijos, mastelis, stiliaus vientisumas tarpusavyje ir su pastatu, puošmenų įtaka pastato formos ir struktūros suvokimui, aiškumui, puošimo prasmingumas, būtinumas konkrečioje situacijoje, taip pat elementų atlikimo bei pateikimo meistriškumas.

Tyrimas parodė, kad, nepaisant XXI-ajame amžiuje vyraujančio profesionalaus projektavimo bei valstybinio architektūros reguliavimo galios, privačių namų bei sodybų puošybos autoriai, iniciatoriai ir tradicijų vystytojai vis dar yra tų namų statytojai bei vietiniai amatininkai („tauta“, „liaudis“), o ne profesionalūs architektai ar menininkai. Nauji eksterjero puošmenys, atsirandantys perstatant ir atnaujinant senus bei tarybinio laikotarpio medinius namus, dažnai įrengti ten, kur prieš rekonstravimą puošybos nebūta, byloja, kad namų ir sodybų savininkai turi ne tik praktinių-fizinių bet ir estetinių-dvasinių, poreikių susijusių su gyvenamąja aplinka.  Pastebėta, kad tradicija naudoti ornamentą namų puošybai net tarybiniu laikotarpiu nebuvo nutrūkusi, tačiau senieji tradiciniai ornamentai akivaizdžiai baigia sunykti neprižiūrimi arba sunaikinami pertvarkant ir atnaujinant namus. Tuo tarpu naujoji namų puošyba daugeliu atveju yra prastesnės ar net labai prastos estetinės kokybės, lyginant su puošyba tradicinėje architektūroje. Iniciatyvos naudoti etnografinius motyvus bei tradicinius elementus pastarojo pusšimčio metų gyvenamojoje architektūroje ne tokios jau retos, deja, labai dažnai,- su kičo prieskoniu. Fasadų apdailos derinių įvairovė ir spalvinė kakofonija tyrinėtose vietovėse prašosi atskiros analizės tapatumo ir tradicijų tęstinumo požiūriu. O tai, kad į pastarojo meto medinę statybą sparčiai veržiasi skandinaviškoji patirtis, įvairių kitų kultūrų įtakos, akylesniam stebėtojui, turbūt, akivaizdu ir be tyrimų.

Naujųjų laikų medinėje puošyboje dominuoja neornamentiniai puošybos elementai. Drastiškai demontuojami stilingi, autentiškais raštais suskaidyti verandų langai, po rekonstrukcijų dažnai neatpažįstamai pakinta arba visiškai išnyksta ir pačios verandos- puošnių tradicinių gonkelių vėlesnioji versija.  Plinta neornamentinių, prastos estetinės kokybės langų apvadų mada; tokiais apvadais  dažnai išryškinami naujoviški, be skaidymo langai, akcentuojamos ir taip prastų proporcijų, skirtingų dydžių fasadų angos. Namų kertės pabrėžiamos kontrastinga fasadui spalva, bet retai kada sujungiamos į vientisą sistemą su kitais apvadiniais pastato tūrio elementais, todėl komplikuojamas tūrio suvokimas, pažeidžiama fasado hierarchiją bei ritmas. Dėl šių reiškinių masiškumo kinta užstatytų teritorijų  harmoningas vaizdas, paminama darnios aplinkos kūrimo tradicija architektūroje.

Mediniai ornamentai, sukurti ir įrengti XX a. II-oje pusėje ir vėliau, vis mažiau atitinka XIXa.- XXa. pradžios tradicinės Lietuvos architektūros vertybines nuostatas, tokias kaip tapatumas su vieta ir aplinka, harmoningumas, ritmiškumas ar hierachiškumas, suvokiamumas, tektoniškumas, puošybos prasmingumas. Užfiksuota daug, ypač iš XXI a., prastų proporcijų, netinkamo mastelio puošybos atvejų, kai neatsižvelgiama į puošybos santykį su pastato ar puošiamo architektūros elemento dydžiu, neįvertinamas ornamento stebėjimas ir suvokimas iš atstumo. Objektų, kuriuose rasta po keletą ornamentų, jų naudojimas dažnai atrodo atsitiktinis, skubotas, nejautrus, pavienių puošybos elementų stilius nedera tarpusavyje ir su visuma. XXI-ojo amžiaus ornamentinėje puošyboje pastebimas meistriškumo, išbaigtumo trūkumas, žema atlikimo kultūra: mažai dėmesio skiriama elementų suvedimui, detalių suleidimui- tam, kas reikalauja kruopštumo, laiko ir rankų darbo. Ornamentas kuriamas paprasčiausiomis priemonėmis, be didelio raštų įmantrumo ar išradingumo. Keli užfiksuoti pastatai, kurių puošyboje pasireiškė daugiau kūrybos ir originalumo, yra labiau išimtis, nei taisyklė, tačiau originalumas pats savaime negarantuoja geros estetinės kokybės. Pasitaikė namų, kurių puošyba formali, bereikalinga, perteklinė, neįsiliejanti į visumą, labiau darkanti nei puošianti pastatą.

Išvardinti medinių namų puošybos pokyčiai bei tendencijos stebimos visoje Žemaitijoje,  gal būt jos įsivyrauja ir kituose Lietuvos regionuose. Puošybos estetinės kokybės prastėjimo tendencija, autorės nuomone, signalizuoja apie gyvenamosios aplinkos formavimo tradicinių principų, įgalinančių kurti harmoningą aplinką, praradimą. Saugomų istorinių ir joms gretimų teritorijų situacijos palyginimas tyrimo metu parodė, kad valstybinė paveldo apsauga bei architektūros reguliavimas kultūros paveldo teritorijose nedaro esminės teigiamos įtakos namų architektūros ir puošybos estetikai. Norėtųsi, kad tyrimo metu surinkta medžiaga ir padarytos išvados atkreiptų visuomenės bei atsakingų valstybinių institucijų dėmesį, paskatintų pažvelgti į situaciją nematerialiojo tautos paveldo, tradicijų kaitos ir tiesiog darnios aplinkos kūrimo sau bei ateities kartoms aspektais. “Mes formuojame savo pastatus, vėliau jie formuoja mus”, – yra pasakęs W.Churchill.

Visas tyrimo aprašymas patalpintas čia: http://ekgt.lt/media/dokumentai/Laivyte_tyrimas.pdf

Darbe apibūdinta tyrimo eiga, publikuojama dalis surinktos fotomedžiagos, aptariamos pastebėtos tendencijos, kiekybiniai ir kokybiniai duomenys pavaizduoti grafikuose.
Tyrimas atliktas ir finansuotas pagal 2019 m. EKGT Etninės kultūros tęstinumo ir kaitos tyrimų programą.

Dalintis: